Tarptautinę šeimos dieną minint – apie įvaikinimo mitus ir tikrovę
Lietuvoje apie 1500 įvairaus amžiaus vaikų yra prižiūrimi globos institucijų – norinčių suteikti jiems namus ir galimybę būti šeimos nariais neatsiranda. Galbūt visuomenė dar per mažai žino, kas yra įvaikinimas ir kaip jis vyksta?
Tema pokalbiui apie įvaikinimą atsirado neatsitiktinai – būtent gegužės 15-ąją minima Tarptautinė šeimos diena. Šeima yra tai, ko stokoja globos įstaigose augantys vaikai.
Šiaulių valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros lektorė Jurgita Venclovienė ne tik dėsto studentams įvairius su socialinio darbo sritimi susijusius dalykus, bet ir dirba Telšių socialinių paslaugų centro Globos centre globos koordinatore. Kaip tik todėl Jurgita gali paprastai ir suprantamai paaiškinti įvaikinimo proceso esmę ir paneigti mitus, stabdančius tuos asmenis, kurie vis pagalvoja apie įvaikinimą, bet taip ir nepasiryžta jo pradėti. Aišku, sprendimas globoti arba įsivaikinti yra labai reikšmingas tiek pačiam vaikui, tiek jo įtėviams ar globėjams, todėl turi būti įvertinti keli svarbūs faktoriai.
Kas yra įvaikinimas ir kaip jis vyksta?
Įvaikinimas – tai teisinis procesas, kurio metu visos biologinių tėvų teisės ir pareigos yra perduodamos įtėvių šeimai. Įvaikinti vaikai praranda bet kokius teisinius ryšius su biologiniais tėvais ir tampa visateisiais naujos šeimos nariais. Įvaikinimo dalyviai – vaikas ir įtėvių šeima. Po įvaikinimo biologiniai vaiko tėvai neturi jokių teisių į jų įvaikintą vaiką. Įvaikinimo procesas yra konfidencialus. Įvaikintojai tampa vaiko tėvais pagal įstatymą, o įvaikintam vaikui gali būti suteikta įtėvių pavardė ar net keičiamas vardas. Nuo globos įvaikinimas skiriasi tuo, kad jis negali būti atšauktas arba panaikintas. Globa, pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių ji buvo nustatyta, gali būti panaikinta.
Įvaikinimo procedūros trukmė mūsų šalyje priklauso nuo pageidaujamo įvaikinti vaiko amžiaus, lyties, sveikatos būklės, taip pat nuo vaikų, kuriuos rengiamasi įvaikinti, skaičiaus. Jeigu dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje gyvenančios Lietuvos Respublikos piliečių šeimos, pageidaujančios įvaikinti vaiką, tai pasirengimas trunka iki keturių mėnesių: iš jų tris mėnesius sudaro mokymai, o mėnuo yra skiriamas dokumentams pildyti. Lietuvoje pasirengimo globai ar įvaikinimui procesas yra vienas trumpiausių, jei lyginsime su kitomis šalimis. Ilgiausiai jis gali trukti iki 6 mėnesių.
Jurgita pabrėžia, kad užsienio piliečių šeimos Lietuvoje gali įvaikinti tik vaikus, atitinkančius specialius kriterijus, t. y. vaikus, turinčius didelių sveikatos sutrikimų, vyresnio amžiaus vaikus (nuo 7 metų), trijų ir daugiau brolių, seserų grupes.
Įveikti mitus
Nors visuomenė turi nemažai mitų, susijusių su įvaikinimo procedūra, Jurgita Venclovienė juos sklaido. Socialinės sferos specialistė teigia, kad griežtų reikalavimų yra kur kas mažiau, nei dauguma žmonių, pasvarstančių apie įvaikinimą, įsivaizduoja. Pagrindiniai mitai yra šie: nuosavas būstas, didelės pajamos, santuoka, pasirengimo įvaikinimui trukmė, finansinė parama.
Norint tapti įtėviais nuosavas būstas nėra privaloma sąlyga. Kiekvienu atveju svarbios konkrečios gyvenimo sąlygos ir galimybė vaikui, kuris ateis į tuos namus, sukurti privačią erdvę.
Įvaikinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat nenurodyta, kokios turi būti įsivaikinti ketinančios šeimos pajamos. Kiekviena situacija vertinama individualiai: žiūrima, kokie šeimos finansiniai poreikiai ir įpročiai buvo iki šiol, kaip šeima geba planuoti savo išlaidas. Nuo 2018 metų įsivaikinusios šeimos, nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, turi teisę išeiti 24 mėnesių trukmės vaiko auginimo atostogų ir gauti išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą arba 24 mėnesių laikotarpiu gauti 320 eurų išmoką. Taip pat įtėviai savo iniciatyva gali kreiptis į jų gyvenamoje vietoje veikiantį globos centrą, kuriame turi teisę gauti nemokamas globos koordinatoriaus, psichologo paslaugas.
Įtėviais gali tapti vieniši, susituokę ar partnerystės ryšių susieti žmonės. Jeigu įsivaikinti ketinančioje šeimoje, be tėvų (ar vieno kurio iš jų), yra daugiau vyresnių nei 16 metų asmenų, jie turi pateikti raštišką sutikimą dėl naujo šeimos nario. Įtėviais mūsų šalyje gali tapti pilnamečiai darbingo amžiaus asmenys (pilnamečiai ir įgiję visišką veiksnumą, suprantantys savo veiksmų pasekmes ir galintys prisiimti atsakomybę už savo veiksmus).
Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresniems asmenims. Tarp išimtinių atvejų minimi tokie, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas, įvaikintoją su vaiku sieja giminystės ryšiai, vyresni įvaikintojai pageidauja įvaikinti ilgą laiką jų šeimoje augusį vaiką ar vyresni įvaikintojai pageidauja įvaikinti vyresnį vaiką (pavyzdžiui, aštuonerių ir daugiau metų). Taip pat išimtis daroma tuo atveju, kai įvaikina sutuoktiniai, iš kurių vienas atitinka įstatymo reikalaujamą amžių, o kitas jį viršija, tačiau pastarasis yra pakankamai geros fizinės ir psichinės būklės, kad pajėgtų išauginti įvaikį.
Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis nei 18 metų. Įvaikinant sutuoktinio vaiką, amžiaus skirtumas gali būti sumažintas iki 15 metų.
Svarbiausia – žengti pirmąjį žingsnį
Be teisės aktuose numatytų reikalavimų, aišku, svarbu tiesiog būti itin gerai apgalvojus sprendimą įsivaikinti vaiką, kad vėliau niekam – nei vaikams, nei įtėviams – nereikėtų dėl to gailėtis ar pykti, kad asmeniniai lūkesčiai nebuvo įgyvendinti. Juk vaikus auginant pasitaiko visokių dienų – ir geresnių, ir blogesnių.
Jurgita Venclovienė pabrėžia, kad jau svarstant apie įvaikinimą viso proceso metu turėtų vyrauti tik teigiamos nuostatos. Jeigu dar tik planuojant įžvelgiama įvaikinimo minusų, tai yra ženklas, kad šio proceso geriau ir nepradėti.
Įvertinusiems savo galimybes ir tvirtai nusprendusiems įsivaikinti belieka žengti pirmąjį žingsnį – kreiptis į savivaldybės, kurioje gyvena, administracijos socialinės paramos ir rūpybos reikalus tvarkantį skyrių arba į globos centrą.
Lietuvos Respublikos piliečiai 2020 metais įsivaikino 51 vaiką, užsienio piliečių šeimos namus suteikė 29 vaikams. Galbūt 2021 metais šie skaičiai bus didesni ir savo šeimas ras daugiau likimo nuskriaustų vaikų?
