Kai anatomija tampa poezija
„Medikai be anatomijos yra panašūs į kurmius, kurie tamsoje kasa žemę ir supila tik kapus“, – šį iškalbingą užrašą, kuris puošė anatomijos auditoriją, puikiai prisimena Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Biomedicinos mokslų katedros lektorės Elenos Kairienės studentai.
Per keletą pedagoginio darbo dešimtmečių lektorė dėstė daugiau nei 12-ai tūkstančių studentų. Šiemet Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų Generalinės asamblėjos šventės metu lektorė apdovanota Darbo žvaigždės medaliu „Už nuopelnus Lietuvos gerovei“, o pernai kolegų šventėje įvertinta Kolegijos Žiburiu, kurį studentai skyrė ryškiausiems šviesos nešėjams, apšviečiantiems jų kelią mokslo link, įkvepiantiems siekti aukščiausių tikslų. Apie širdžiai artimą pedagoginį darbą, darbovietę, kurios nesinorėjo keisti, dėstomų dalykų svarbą ir šiuolaikinius studentus – netikėtai lyriški itin tikslių mokslų dėstytojos atsakymai.
– Papasakokite apie savo, kaip dėstytojos, kelio pradžią. Ar jo pasirinkimui turėjo įtakos tėvai?
– Augau doroje, garbingoje, ramioje sąžiningų tėvų šeimoje Panevėžio rajone. Gimiau balandžio 7-ąją – Pasaulinę sveikatos dieną, tėvas pasakė: „Bus vaistininkė“, o mūsų giminėje medikų yra nemažai.
Mane viliojo ir mokytojo, ir gydytojo profesija, bet medicinos studijų pasirinkimą lėmė tėvų, mokytojų, giminaičių medikų nuomonė. Nors konkursai buvo dideli, įstojau gana lengvai, kadangi Raguvos vidurinę mokyklą baigiau vien penketais. Ir čia mano gyvenime atsirado sąsajos su M. K. Čiurlioniu, jo vardo gatve. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete M. K. Čiurlionio gatvėje įgijau gydytojo-higienisto epidemiologo kvalifikaciją. Baigusi universitetą su pagyrimu, t. y. raudonu diplomu, gavau paskyrimą į Šiaulių medicinos mokyklą, įsikūrusią taip pat Čiurlionio gatvėje, tik jau Šiauliuose (šiuo metu čia veikia ŠVK Sveikatos priežiūros fakultetas – aut. pastaba). Čia prasidėjo ir tęsėsi daugiau nei 40 metų trukęs mano profesinis gyvenimas.
– Kas paskatino, įkvėpė tiek metų likti ištikimai pedagoginiam darbui?
– VU Medicinos fakultete dėl čia dirbusių darbščių žmonių, tikrų medicinos šviesulių tvyrojo ypatinga aura. Ryškiausia mano žvaigždė, brangiausias Mokytojas – profesorius Salezijus Pavilonis: Decanissimus, humanistas, inteligentas. Visus žavėjo Profesoriaus teisingumas, didinga išvaizda, taisyklinga kalba, aiškus dėstymas, griežta logika, turinio naujumas – jis niekada nekartodavo vadovėlio tiesų. Kai profesorius eidavo – visi atsistodavo. Man teko garbė ilgai bendrauti su juo Lietuvos morfologų posėdžiuose, konferencijose, stažuotės ir mokslinio darbo rengimo metu. Salezijus Pavilonis mokė mane dalyko dėstymo meno, pabrėždavo, kad anatomijos dalykas, kai jį labai gerai išmanai, tampa poezija. Be to, skatino skaityti ir grožinę literatūrą – „nors vieną kūrinį per metus“. Taigi, pradėjau dėstytojos kelią, tobulinau savo kvalifikaciją, daug dirbau ir mokiausi. Ir po truputį anatomija man tapo poezija. Šią frazę kartodavau jau savo studentams, kai šie skųsdavosi, kokia anatomija sunki. Bet, žinokite, medikai – lyriški žmonės.
– Kaip prasidėjo Jūsų darbas Šiauliuose?
– Man čia labai patiko draugiškas kolektyvas, vadovybės požiūris į jauną specialistę. Mano laimė, kad visur sutikau gerus žmones, pradedant tėvais, dėstytojais Vilniaus universitete, vėliau – kolegomis ir vadovais Šiauliuose. Todėl čia ir likau, ir tiek metų dirbau, nes kolegijoje geras mikroklimatas, šilti kolegiški santykiai, sudarytos sąlygos dirbti ir kelti kvalifikaciją. Nors daug ir kruopščiai dirbau, manęs neištiko perdegimo sindromas. Jei perdegi – tampi ciniku, nes pedagogai, medikai ir aktoriai save be gailesčio išdalina kitiems.
– Kaip, Jūsų akimis, keitėsi sveikatos priežiūros specialistų rengimas?
– Svarbiausias mūsų tikslas – parengti savarankiškas, atsakingas asmenybes, gebančias kritiškai mąstyti. Dalyvavau įvairiuose Bendrosios praktikos slaugos studijų programų rengimo, tobulinimo ir atnaujinimo etapuose. Dabar mūsų parengtų specialistų kvalifikacija atitinka tarptautinius standartus. Didžiausias pokytis įvyko atsiradus naujoms technologijoms. Galimybės vaizdžiai perteikti dėstomą medžiagą itin palengvino mano darbą. Stengiuosi neatsilikti nuo savo srities naujovių, kuriomis itin domiuosi, padedu studentams nepaskęsti informacijos vandenyne, kuris dabar yra itin platus ir gilus.
– Kaip sudominote studentus tokiais sudėtingais mokslais kaip anatomija, fiziologija, patologija?
– Anatomija kartu su fiziologija yra medicinos mokslo pagrindas, esmių esmė, formuojanti būsimo mediko klinikinę galvoseną. Anatomija yra mokslas apie sveiko žmogaus kūno formą ir sąrangą, organų ir jų sistemų struktūrą, lytines ir individualias savybes, fiziologija – mokslas apie organizme vykstančius procesus, o bendroji patologija – kas atsitinka su tam tikru organu, jei jį pažeidžia liga.
Kaip sakė V. Čerčilis: „Mokykitės istorijos, nes žmonės, pamiršę praeitį, praranda ateitį“ (1949 m.). Todėl visada savo paskaitas papildau medicinos istorijos faktais: ar kalbėdama apie atskirų organų sistemų sandarą, ar aiškindama jų lotyniškos ar graikiškos terminijos prigimtį. Aš net parengiau medicinos istorijos dalyką, kurį ir dėsčiau. Medicinos istorija atspindi žmogaus pastangas palengvinti kito žmogaus kančias, slaugyti, gydyti, siekti amžinos jaunystės ir sveikatos. Todėl pasakoju studentams apie garsius pasaulio vyrus ir moteris, jų nepaprastus darbus, atradimus, nuopelnus medicinai ir žmonijos gerovei; apie tai, kad kai kurie iš jų spindinčias mokslo viršūnes pasiekė per skurdą, kančią ir neretai ankstyvą mirtį.
– Kolegos paskaičiavo, kad per keletą dešimtmečių pedagoginio darbo mokėte tūkstančius studentų. Pirmieji neabejotinai labai skiriasi nuo dabartinių – kokių skirtumų pastebite ir kaip prie jų sekėsi prisitaikyti?
– Pastebiu, kad dabar studijas kolegijoje renkasi vyresni studentai, todėl jie labai motyvuoti. Nemaža dalis atvažiuoja į ryte prasidedančias paskaitas iš kitų Lietuvos miestų, prisipažįsta, jiems keltis tenka ir ketvirtą, ir penktą valandą ryte, tačiau dėl to nedejuoja, noriai klausosi ir diskutuoja. Kad išlaikyčiau jų susidomėjimą, taikau įvairias mokymo formas. Dėstytojas ir studentas yra lygiaverčiai partneriai, tik dėstytojas turi daugiau žinių ir patirties; aš savo ruožtu stengiuosi duoti studentams dar truputį daugiau nei reikalauja programos: šiuolaikiniai slaugytojai yra gydytojų dešinioji ranka.
Dabar daug kalbama apie grįžtamąjį ryšį, tačiau man jis buvo aktualus visuomet. Su studentais bendrauju ir elektroniniu paštu. Po tarpinių atsiskaitymų, taip pat po egzaminų su kiekvienu individualiai aptariamos padarytos klaidos, jei reikia – visada konsultuoju, ne tik pagal sudarytą grafiką. Visada atsižvelgiu į studentų atsiliepimus. Dar tais laikais, kai neturėjome tokių technologijų, kokios yra dabar, raštu rinkau studentų atsakymus, kas jiems labiausiai patiko, kas nepatiko mano paskaitų metu. Pernai maloniai pradžiugino Kolegijos Žiburio apdovanojimas, kurį lėmė studentų balsavimas. Toks studentų įvertinimas man itin svarbus, tarsi įrodo, kad mano pastangos nenuėjo veltui.
– Ar turite įsimintiniausią studentą arba studentę?
– Yra daug studentų, kuriuos mėgau, prisimenu, bet yra ir nemažai tokių, kurie mane vis dar prisimena, pasveikina ne tik didžiųjų švenčių, bet ir Pasaulinės sveikatos dienos proga. Nenoriu kažko išskirti, bet malonu sulaukti žinučių iš tų, kurie šiuo metu gyvena ir sėkmingai dirba pagal įgytą kvalifikaciją, toliau tobulėja JAV, Anglijoje. Viena mergina už Atlanto jau tapo mokslų daktare, kita paskambina iš Londono universitetinių klinikų ir pasako, kad didžiuojasi baigusi Šiaulių valstybinėje kolegijoje slaugos specialistų ruošimo programą, vertina čia įgytus itin stiprius specialybės pagrindus.
– Koks, Jūsų nuomone, turi būti geras dėstytojas?
– Svarbiausia, sakyčiau, kompetencija, naujovių ieškojimas. Žinoma, labai svarbu bendražmogiškos savybės: pareigingumas, atsakomybė, teisingumas, nuoširdumas, tolerantiškumas, empatija, humoro jausmas, pozityvumas, kantrybė, emocijų valdymas (atsiliepimuose kai kurie studentai rašo: „Jūs esate linksma, bet nepatinka, kai būnate blogos nuotaikos“). Esu įsitikinusi, kad sudėtingas mokslo tiesas galima išaiškinti suprantamai, paprastai, įdomiai. Jaučiu, kad išmokau tai padaryti. Studentai žino, kad „širdis yra ne tik meilės ir romantiškų jausmų buveinė, bet ir gyvybiškai svarbus organas“ ir t. t. Man tai svarbu, nes tikiu, kad medicinoje tarpinio žinių varianto būti negali – arba žinai, arba ne.
– Kuris Jūsų profesinės karjeros etapas Jums įdomiausias?
– Neturiu nemėgstamo etapo, net keletas metų darbo gydytoja dietologe anuometiniame Šiaulių m. restoranų, kavinių ir valgyklų treste man buvo įdomūs. Tuo pat metu plėtojau ir mokslinę veiklą VU, 1990 m. Sofijoje (Bulgarijoje) pirmą kartą skaičiau pranešimą tarptautiniame antropologų kongrese. Kartu su VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros dėstytojais atlikome išsamią Šiaulių ir Vilniaus krašto merginų antropometrinių rodiklių analizę ir tyrimo rezultatus publikavome Lietuvos bei užsienio moksliniuose žurnaluose, skaitėme pranešimus Odensėje (Danija) ir Miunchene (Vokietija). Gana turiningas ir įdomus dalyvavimas Leonardo da Vinci, Phare, Nordplus, Erasmus projektuose. Labai svarbia ir prasminga laikau veiklą kolegijos Akademinėje taryboje, į kurią buvau renkama net 15 metų. Taip pat esu ne vienos mokslo / metodinės priemonės ir knygų bendraautorė. Keletą metų skaičiau paskaitas Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto klausytojams.
Mane visada domino mitybos fiziologija, sveikos mitybos svarba gyvenimo kokybei ir ligų profilaktikai. Europos komisijai paskelbus lapkričio 8-ąją Europos sveikos mitybos diena, daug metų kolegijoje organizuodavau sveikos mitybos renginius, kurie buvo įvairaus formato, skirtingos tematikos. Studentai noriai ir aktyviai juose dalyvaudavo, kasmet stebindavo savo išmone, skoniu, žiniomis, maisto pateikimo bei valgymo kultūra.
– Ar likdavo laiko šeimai, asmeniniams pomėgiams?
– Negalėčiau teigti, kad man darbas buvo pirmoje vietoje, šeima visuomet buvo mano tvirtovė. Nors puikiai atsimenu tą kartą, kai vaikas, man berašant pranešimo tezes, užmigo ant kilimo, apsikabinęs tranzistorių. Sūnui buvau labai reikli, net griežta, bet fainas užaugo. Studijavo VDU ir Vienos diplomatijos akademijoje; yra karjeros diplomatas. Turiu puikią marčią ir nuostabią, šiaip jau nepėsčią vaikaitę Urtę. Gaila, kad vaikus matau retokai: pastaruosius ketverius metus jie gyveno ir dirbo Briuselyje.
Ką labiausiai mėgstu? Kaip mano mylimas vyras atsakytų: „graužti‘‘ knygas, suktis virtuvėje ir... kolekcionuoti kvepalus. Dar labai mėgstu jūrą –tiek Baltijos, tiek Viduržemio.
– Šiemet minėjote asmeninį jubiliejų, 70-metį, o šie studijų metai Jums paskutiniai darbo kolegijoje. Kuriai iš mėgstamų veiklų dabar skirsite didžiausią dėmesį?
– Knygoms, geriems filmams, kelionėms, bendravimui. Taip gera su drauge jaukiai įsitaisyti su kavos puodeliu rankoje ir kalbėti apie viską, viską... Turiu tokią draugę, žmogų be šešėlio išdavystės. Jaučiuosi puikiai, mano biologinis amžius tikrai yra mažesnis nei tas, kuris įrašytas pase. Nesu tik mokslo žmogus, kaip gali atrodyti kartais mano studentams, mėgstu ir darže pasikapstyti, ir virtuvėje sukiotis. Ir jeigu esi sąlyginai sveikas, jei šeimos nariai sveiki ir sėkmingi, jei aplinka rami – ateina pilnatvės pojūtis.
– Ko palinkėtumėte studentams, būsimiems sveikatos priežiūros specialistams?
– Pirmos paskaitos pabaigoje naujiems savo studentams visada pabrėžiu, kad kiekvienoje šalyje žinios yra tvirčiausias visuomenės laimės pagrindas. Kadangi anatomijos mokytis tikrai nėra lengva, taip pat jų pasiteirauju, ar po to, ką išgirdo, jaučia, kad gali būti medicinos ir sveikatos priežiūros dalimi. Juk medikas privalo būti išsilavinęs, išsimokslinęs, nuoširdus, atsakingas ir tuo pačiu menininkas, žmogus, kuris turės mokytis visą gyvenimą.
Baigdama pirmą paskaitą studentams primenu L. Pastero, XIX a. pabaigoje sukūrusio vakciną nuo pasiutligės, žodžius, kuriuos jis tarė savo 70-mečio proga: „Visada klauskite savęs, ką aš padariau, kad daugiau žinočiau, ką gero padariau savo šaliai ir jos žmonėms“. Tai yra didžiausias mano palinkėjimas ir studentams, ir jauniems specialistams.
ŠVK – asmenybę auginančios patirtys!
Kalbino Marina Visockienė
