Profesijos pasirinkimą nulėmė sulaužyta ranka
Kineziterapeutė Loreta Vaičekauskienė juokauja savo darbo stažą skaičiuojanti nuo vaikystės.
Šiaulių valstybinės kolegijos alumnė Loreta savo kelią į tai, kuo ji užsiima gyvenime, vadina nestandartiniu. Įprasta girdėti, kad vyresniųjų klasių moksleiviai jau žino, kur ir ką norėtų studijuoti, kryptingai to siekia. Loretai toks suvokimas atėjo paauglystėje.
Nelaimingas atsitikimas su laiminga pabaiga
„Tapau kineziterapeute, nes kitaip ir negalėjo nutikti. Būdama 13 metų susilaužiau alkūnę, daug laiko ranka buvo įdėta į gipsą. Nuėmus gipsą paaiškėjo, kad blogai sugijo kaulai. Ranka tiesiog buvo sustingusi, nesilankstė nei į vieną, nei į kitą pusę. Gydytojai siūlė du pasirinkimus: arba laužti iš naujo, vėl gipsuoti ir tikėtis, kad kaulai sugis gerai, arba ilgai lankyti reabilitacijos procedūras ir daug dirbti. Pasirinkau ilgąjį kelią ir lankiausi reabilitacijos procedūrose visus metus, kasdien po pamokų,“ – istorijos pradžią pasakoja Loreta Vaičekauskienė.
Paauglę sužavėjo viskas, ką ji matė. Teko susipažinti su kineziterapija, masažu ir fizioterapija iš labai arti, Loreta pajuto, kad tai jai tinka ir labai patinka. Grįžusi iš procedūrų, šiek tiek pramokusi masažo, ji masažuodavo kiemo draugus, todėl, juokauja, nemeluoja sakydama, kad praktikos ir darbo stažą galėtų skaičiuoti nuo paauglystės.
Kai atėjo laikas galvoti, ką daryti baigus mokyklą, Loreta pasirinko Šiaulių valstybinę kolegiją. Argumentai – kolegija netoli nuo namų, be to, buvo girdėjusi, kad kolegijoje galima išmokti daugiau praktinių dalykų.
Studijos kolegijoje atsipirko
Pašnekovė pasakoja buvusi puiki studentė.
„Kiekvieną dėstytojų žodį gaudydavau kaip neįkainojamą informaciją. Niekada nebuvo minties paprieštarauti ar nepasirengti paskaitai. Padarydavau visas užduotis, visada padėdavau grupės draugams. Buvau „moksliukė“, bet tokia, kuri leidžia nusirašyti ir prireikus vakarėlyje dalyvauja.
Studijos kolegijoje davė man labai daug: visų pirma, susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, savo srities profesionalų, kolegijoje jaučiausi kaip namuose, visada žinojau, kad rasiu atsakymą į bet kurį klausimą, o jei pačiai nepavyks, tai tikrai bus dėstytojas, kuris man padės. Dėstytojų ir studentų santykiai buvo be galo šilti ir nuoširdūs, jokių „statusų“, „kvailų klausimų“ ir pan. Kolegijoje sutikau savo būsimą vyrą Martyną, su kuriuo dabar auginame sūnų Vakarį ir esame įkūrę privatų kineziterapijos centrą Kinezi+“, – visokeriopas studijų naudas vardija Loreta.
Kitą dieną po aukštojo mokslo diplomo įteikimo ceremonijos Reabilitacijos katedros vedėja Eslanda Loretai tiesiog pasiūlė pasilikti kolegijoje ir dirbti dėstytoja. Iš karto spontaniškai sutikusi, po to Loreta pradėjo galvoti, kas bus toliau. Pasirengusi per vasarą, ji pradėjo dėstyti. Po gero mėnesio Loreta buvo rekomenduota vienai privačiai reabilitacijos klinikai, kurioje dirbo 7 metus.
Įžvalgos apie kineziterapeuto darbą – paremtos patirtimi
Dabar ŠVK alumnė kartu su vyru dirba savo kineziterapijos centre. Darbas labai įdomus, bet ir kelia labai daug iššūkių, nes į centrą ateina klientai, dažniausiai perėję daugybę gydymo įstaigų ir negavę norimo rezultato. Būtina išsiaiškinti skausmo priežastis, problemą spręsti „čia ir dabar“. Tam reikia daug kompetencijos ir žinių. Būna visko, bet dažniausiai pavyksta padėti, o kai kada ir pranokti lūkesčius.
„Esu dirbusi visokio pobūdžio darbus: su neįgalių vyrų tinklinio rinktine, turėjau masažo kursus, taip pat dalyvauju konferencijose ir dalijuosi profesine patirtimi su kolegomis. Labiausiai patinka dirbti privačioje praktikoje, nes po kiekvienos procedūros išgirstu nuoširdžią padėką. Tai mane motyvuoja, jaučiu, kad dirbu visuomenei naudingą darbą. Ir ne vien tik iš finansinių paskatų. Aš savo darbą įprasminu taip: turiu nuostabią galimybę prisiliesti prie kiekvieno žmogaus ir padėti jam siekti asmeninių tikslų, patirti gyvenimo džiaugsmą be skausmo. Tai man atrodo labai gražu ir prasminga, tai vyksta kasdien“, – apie savo darbo prasmę pasakoja Loreta Vaičekauskienė.
Jau turėdama daug įvairios kineziterapeuto darbo patirties, Loreta gali apibendrinti, kokiems žmonėms kineziterapeuto specialybė yra tinkamiausia.
„Visų pirma reikėtų suprasti, kad teks dirbti su asmenybėmis, kurios yra visokios: linksmos, piktos, uždaros, atviros ir panašiai, todėl būtina lavinti bendravimo įgūdžius. Tai yra sėkmingo gydymo raktas, ne ką mažiau svarbus nei žinios“, – bendravimo svarbą pabrėžia kineziterapeutė.
Antras svarbus faktas – kineziterapeuto darbas dažniausiai yra fizinis. Vadinasi, geras fizinis pasirengimas yra neišvengiamas, jei norisi dirbti kokybiškai ir patiems netapti pacientais. Be to, keletas klientų yra užsiminę, kad pasitikėjimas specialistu priklauso ir nuo to, kaip jis atrodo. Jei pats kineziterapeutas yra pavargęs ar į akis krenta labai netaisyklinga jo laikysena, žmonės tai pastebi. Sveikatos specialistas gali šnekėti gražiai ir duoti geriausių patarimų, bet jei pats nesielgia ir neatrodo taip, kaip šneka, naudos nebus.
Loreta primena ir trečią dalyką – reikės daug mokytis. „Turiu aštuonerių metų stažą ir nebijau pasakyti, kad kai kurių dalykų neišmanau. Mokslas eina į priekį, kartu judėti privalome ir mes“, – poreikį nesustoti tobulėti primena kineziterapijos specialistė.
