Dėstytoja Aristida: renkantis socialinį darbą, svarbi vidinė parengtis
Aristida Čepienė, ugdydama būsimuosius socialinius darbuotojus, pasitelkia praktinę šios srities patirtį.
Šiaulių valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros lektorės Aristidos Čepienės pažintis su socialiniu darbu prasidėjo dirbant su šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką. Šiame darbe laukę iššūkiai ir paskatino studijuoti socialinį darbą.
Kolegijoje Aristida – nuo 2008 metų, prie vieno neįgaliųjų dienos centro kolektyvo ji prisijungė jau vėliau. Dirbdama praktinį darbą dėstytoja susiduria su realiomis situacijomis, apie kurias kalbasi su studentais. Kaip privalumą ji nurodo galimybę studijų procesą perkelti į konkrečią įstaigą, kurioje studentai tiesiogiai bendrauja ir dalyvauja bendrose veiklose su neįgaliaisiais.
Atrasti pašaukimą
Pašnekovė tikrai gali patarti tiems, kurie planuoja rinktis socialinio darbuotojo kelią, bet dar neapsisprendžia. Dėstytoja pirmiausia pabrėžia: verta žinoti, kad šioje specialybėje ypatingas dėmesys skiriamas savęs – žmogaus, asmenybės, būsimo specialisto – pažinimui. Juk dažniausiai pagalba teikiama pažeidžiamiausio visuomenės sluoksnio žmonėms, tad profesionalus socialinis darbuotojas turi gebėti ne tik išklausyti, patarti, paguosti, bet ir susitvardyti, prireikus – greitai ir tinkamai spręsti konfliktines situacijas. Renkantis šią specialybę, pasak Aristidos, labai svarbi vidinė asmens parengtis. Socialinis darbas iš žmogaus reikalauja stiprybės ne tik profesine prasme, bet ir bendražmogiškąja. Juk darbe tenka nuolat susidurti su žmonėmis, kurie skundžiasi, nepasako gero žodžio, nesidžiaugia, atrodo, net patys save traukia žemyn.
Aristida teigia pastebėjusi, kad neretai studijuoti socialinį darbą renkasi gyvenimo sunkumų išgyvenę žmonės – jie tikrai geriau supranta ir jaučia kitus. Jei man ne tas pats, kas vyksta su klientu, jei noriu jam padėti – galbūt tai ir yra pašaukimas? Kita vertus, kiekvienas turime tam tikrą socialinį jautrumą, gailestį kitam, gebame pasirūpinti ir padėti.
Dėstytoja džiaugiasi, kad socialiniai darbuotojai mūsų visuomenėje yra vis dažniau matomi. Viena vertus, tai gerai, nes į juos atsigręžiama vos tik kas nutinka. Vadinasi, visuomenė socialinį darbuotoją pradeda atpažinti. Kita vertus, socialiniai darbuotojai neretai pastebimi kaip tie kaltieji, kurie kažko nepadarė. Aristida papasakojo, kad, dalyvaudama programoje ERASMUS+, ji turėjo galimybę pamatyti skirtumus, kaip socialinis darbuotojas vertinamas pas mus ir kitose šalyse. Lietuvoje socialinis darbuotojas – pagalbinis darbininkas. Svetur, kur ši specialybė skaičiuoja antrą šimtmetį, socialinis darbuotojas traktuojamas kaip profesionalas pagalbos teikimo procese.
Darbas – tai procesas, o procesas būna įvairus – su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Socialiniame darbe džiugina net mažiausi pasiekimai, nes į juos įdedama daugiausia pastangų. Kintant visuomenės socialinių paslaugų poreikiui, kinta ir socialinio darbo organizavimas.
Aristida pastebi, kad socialinio darbo klientai nori gauti kokybiškas socialines paslaugas, todėl dirbdama neįgaliųjų dienos centre ji kartu su kolegomis didelį dėmesį skiria socialinių paslaugų kokybei. Šiais metais pašnekovė dalyvauja projekte „Socialinių paslaugų kokybės gerinimas, taikant EQUASS kokybės sistemą“. Tai iššūkis ne tik socialinio darbo specialistams, bet socialinių darbuotojų padėjėjams, nes kokybė neegzistuoja pati savaime, ją kuria įstaiga, darbuotojai ir paslaugų gavėjai, partneriai. Dalyvaudama šiame projekte, rengdama dokumentus, Aristida savo praktine patirtimi gali pasidalinti ir su studentais.
Socialinio darbo programa neatsilieka nuo realybės poreikių
Dėstytoja pabrėžia, kad jos veiklos, vykdomos kolegijoje, apima darbą ne tik su studentais, bet ir su pačia studijų programa. Juk tam, kad studijų programa būtų patrauklesnė, tenkintų studentų, praktikų poreikius, ji turi būti nuolat atnaujinama vadovaujantis teisiniais dokumentais, atsižvelgiant į visuomenės ir darbo rinkos poreikius. Taip Šiaulių valstybinėje kolegijoje vykdomos Socialinio darbo programos turinyje atsirado naujausios socialinio darbo ir socialinių mokslų srities teorijos, socialinio darbo metodai ir naujovės, pavyzdžiui, patirtinis mokymas(is), bendruomeninis socialinis darbas, atviras darbas su jaunimu, medijos socialinio darbo praktikoje, paremtos asmens įgalinimo, socialinio dalyvavimo perspektyvomis.
Kaip ir visose aukštojoje mokykloje vykdomose studijų programose, taip ir šioje daug dėmesio skiriama pasirengimui tiesioginei praktinei veiklai, t. y. tam, kad studentai įgytų gebėjimų veikti realiomis darbo sąlygomis. Stiprinant reflektyvaus mokymo(si) metodikos realizavimą studijų procese Socialinio darbo studijų programos dėstytojų iniciatyva įvesta patirtinė studija, kuri vėliau buvo integruota į Savanorystės ir patirtinio mokymo(si) dalyką. Dalyvaudami šioje veikloje studentai skatinami bendrauti ir bendradarbiauti, nuolatos permąstyti savo vertybines nuostatas, atpažinti ir valdyti studijų ir praktinės veiklos procese kylančią įtampą. Būsimieji socialinio darbo specialistai mokomi ne tik tiesioginių profesinių žinių, bet ir savarankiško darbo, bendravimo įgūdžių, pabrėžiant profesines vertybes ir etiką. Siekiama padėti studentams įgyti reikiamų kompetencijų, sudominti šiuo darbu.
Studijų procese atsirado tarptautiškumo dimensija. Studentams sudarytos sąlygos studijuoti, atlikti profesinės veiklos praktiką / absolvento praktiką užsienio aukštosiose mokyklose, kitose organizacijose. Šiaulių valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedra organizuoja renginius, kuriuose judumo programose dalyvavę studentai pristato gerąją patirtį, sukauptą praktikų ar studijų kitose šalyse metu.
Dirbant su studentais yra labai svarbu praktinis darbas, tam, kad būtų galima teoriją pagrįsti praktiniais pavyzdžiais. Praktikumų metu sukuriamos realios probleminės situacijos ir, pasitelkdami vaidmenų metodą, studentai jas turi išspręsti.
Aristida Čepienė sako, kad ji studentus skatina būti aktyvius, dalyvauti įvairiose veiklose, savanoriauti, nes būtent per aktyvumą, savęs rodymą galima susirasti arba net ir susikurti darbo vietą.
