Apie projektą „Misija Sibiras′18“ – iš pirmų lūpų
Lapkričio 14 dieną Šiaulių valstybinėje kolegijoje vyko susitikimas su projekto „Misija Sibiras′18“ dalyviais.
Kolegijos salėje susirinkusiai įvairaus amžiaus klausytojų auditorijai apie projektą išsamiai papasakojo du jo dalyviai – studentai Aistė ir Juras.
„Misija Sibiras“ – pilietiškumo barometras
Jau 13 metų organizuojamas ir apie 13 000 pareiškusių norą dalyvauti žmonių sulaukęs projektas „Misija Sibiras“ šiemet buvo kiek kitoks. Vietoje kelionės į Rusijos platybes maršrutas driekėsi į Kazachstaną – šalį, į kurią buvo ištremta, t. y. kalėjo ir labai sunkiai dirbo, ne mažiau kaip 70 000 Lietuvos gyventojų.
Projekto, turinčio tikslą įrodyti, kad mūsų šalies jaunimas yra pilietiškas, dalyviai atrenkami kruopščiai, pats pasirengimo procesas prasideda jau balandžio mėnesį. Iš visų, pareiškusių norą dalyvauti, į bandomąjį žygį Lietuvoje pakviečiami apie 80 žmonių. Jų laukia kelios dešimtys kilometrų pėsčiomis, sunkios kuprinės ir kiti išbandymai.
Ruošiantis didžiajai išvykai vyksta susitikimai su politiniais kaliniais ir tremtiniais. Vienas iš paskutinių pasirengimo etapų yra jau atrinktų dalyvių žygis Lietuvoje ir kryždirbystės mokymai.
„Misija Sibiras“ šiemet jau trečius metus kvietė prisijungti ir prie akcijos Ištark. Išgirsk. Išsaugok, kurios metu skaitomi tremtinių vardai, pavardės ir likimai.
Šių metų projekto skaičiai ir emocijos
Kaip papasakojo Aistė ir Juras, šiais metais į lietuvių tremties vietas Kazachijoje liepos 19 dieną išvyko 24 asmenų grupė. Kartu jie vežėsi ne tik kuprines su asmeniniais daiktais, bet ir darbo įrankių, reikalingų kapinėms tvarkyti. Per visas 11 dienų aplankyta 16 kapinių, surasta ir sutvarkyta 200 lietuvių kapų, sutvarkyti 4 memorialai, sumontuotos 2 atminimo lentos. Ekspedicijos dalyviai Kazachstane pastatė 6 kryžius, įspūdingiausias iš jų – beveik 5 metrų aukščio. Visi kryžiai buvo iš vietoje įsigytos medienos sukurti pačių dalyvių rankomis. „Misija Sibiras′18“ paliko ir nematerialių pėdsakų. Bendrauta tiek su lietuviškai dar kalbančiais ir Lietuvoje buvusiais lietuvių kilmės žmonėmis, tiek su tais, kurie kalbos jau nemoka, bet iš pasakojimų pažįsta senelių gimtinę ir laikosi senųjų tradicijų.
Tos 11 dienų Kazachstane iš misijos dalyvių pareikalavo pirmiausia fizinių jėgų: daug nužingsniuotų kilometrų, tris dienas be perstojo lijęs lietus, kartais iki išnaktų užsitęsę darbai, įprasto komforto nebuvimas... Išgyventa ir daug emociškai sudėtingų momentų, kai reikėjo vaikščioti po vaikų kapines, skambinti į Lietuvą ir pasakyti, kad pavyko rasti svetimoje šalyje palaidoto artimo žmogaus kapą, stovėti toje vietoje, kur tankai traiškė sukilusius kalinius.
Dabar „Misija Sibiras′18“ tęsiasi toliau. Jos dalyviai važinėja po mokyklas, kitas bendruomenes ir visiems pasakoja apie tai, ką pamatė ir patyrė Kazachstane.
Kaip apibendrino Juras ir Aistė, jie po ekspedicijos suvokė, kaip Lietuvoje gera gyventi, kad jokioje kitoje vietoje žmogus negali būti labiau savas nei toje, kurioje gimė ir gyvena.
Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus specialistė
Silvija Papaurėlytė-Klovienė
