Interviu su bendrabučio valdytoju Pauliumi: apie laisvalaikį, sportą ir studentiško gyvenimo ypatumus
Žmonėms iš studijų laikotarpio bene dažniausiai įsimena įvairūs laisvalaikio momentai, nauji draugai, savarankiško gyvenimo žavesys… Studentavimo ir studijavimo metus puikiai įprasmina bendrabutyje praleistas laikas. Prisiminimai išlieka ilgam! Apie gyvenimą bendrabučiuose, studentų įpročius nusprendėme pakalbinti bendrabučio valdytoją Paulių Ščipoką. Beje, jis ne tik puikiai pažįsta mūsų aukštosios mokyklos studentus – su Pauliumi galima ilgai ir įdomiai diskutuoti apie reikšmingą vietą jo gyvenime užimantį sportą.
Esate Šiaulių valstybinės kolegijos bendrabučio valdytojas. Kaip apibūdintumėte šiuolaikinių studentų gyvenimą bendrabučiuose? Ar keičiasi, bėgant metams, jų prioritetai, laisvalaikis?
Studentiškas gyvenimas bendrabutyje išlieka panašus… Mokosi, aišku, būna susibūrimų kambariuose, bet viskas vyksta protingai. Nusistovėjęs stereotipas, kad bendrabutyje neįmanoma mokytis, nes triukšmas, šventės, bet tokių dalykų retai pasitaiko. Šiais laikais gyvenimas daug ramesnis. Gal dėl to, kad bendrabučiuose yra kameros, automatizuota įėjimo sistema. Apskritai daug kas lieka panašu, nes informaciją prieš apsigyvendami naujokai perima iš jau gyvenusių studentų. Kaip mėgstu sakyti – žaidėjai keičiasi, bet žaidimas lieka toks pat.
Ar studentai savarankiški?
Keičiasi karta. Pastebėjau tendenciją, kad dažniau studentai išvyksta namo, rečiau pasilieka bendrabutyje. Pokytis jaučiasi ir kalbant apie maisto gaminimą: anksčiau studentai daugiau gamindavo, dabar, esant tokiems dalykams kaip maisto užsakymas, studentai nevengia užsisakyti užuot gaminę patys.
Kokiais klausimais tenka konsultuoti bendrabučių gyventojus? Gal per darbo metus pasitaikė kokių kurioziškų situacijų, kurios ir patiems jų dalyviams kėlė juoką?
Klausimai įvairūs. Pradedant nepatenkintais kambariokais, baigiant perdegusiomis lemputėmis ar sutarčių nutraukimu. Situacijų pasitaiko ir kurioziškų. Pavyzdžiui, yra buvę, kad mergina, palikusi įėjimo kortelę kambaryje, nuėjo į skalbyklą be telefono, o sugrįžti į viršų nebegalėjo, nes neturėjo minėtos kortelės. Tuo metu buvo vasara, aukšte nebuvo žmonių, o studentė liko už durų. Tada jos vaikinas skambino man, aš važiavau iš namų atostogų metu, kad įleisčiau merginą į kambarį.
Studentams bendrabučiuose sudarytos puikios sąlygos. Buitinė technika, laisvalaikio erdvės… Apie ką dar jie svajoja?
Jie viską turi, ko reikia pradėti gyventi. Ir dar daugiau. Nesu girdėjęs skundų dėl gyvenimo sąlygų. Šiaulių valstybinės kolegijos bendrabučiai, turint galvoje gyvenimo sąlygas ir nuomos kainą, lenkia daugumą Lietuvos aukštųjų mokyklų.
Kaip manote, kokie studentai renkasi gyvenimą bendrabutyje? Ar jiems įdomu patirti studentišką gyvenimą?
Pirmas dalykas tai, žinoma, finansinis aspektas. Sąlygos geros, o kaina dvigubai ar net trigubai mažesnė nei bute. Antras dalykas – noras patirti studentišką gyvenimą. Tai labai gera gyvenimo mokykla. Galiu patvirtinti tai iš savo patirties, nes gyvenau bendrabutyje Kaune 3,5 metų. Studentai labai pasikeičia. Įdomu stebėti, kokie jie ateina pirmame kurse iš tėvų namų ir kokie išeina paskutiniame kurse, pagyvenę savarankiškai. Gerokai sustiprėja tiek socialiniai įgūdžiai, tiek savarankiškumas.
ŠVK bendrabučiuose gyvena ir mainų programos „Erasmus+“ studentų. Ar jų gyvenimo būdas kitoks nei lietuvaičių, ar pastebima kultūrinių skirtumų?
Visiškai kitoks. Jie daugiau bendrauja tarpusavyje. Net gyvena skirtingu ritmu. Keliasi vėliau, eina miegoti vėliau. Dažniausiai gaminasi maistą patys. Čia pagrindinis dalykas. Turkai mėgsta aštriau, tad jie net savo prieskonių atsiveža. Yra buvę studentų iš Indijos. Jų maistas tokio aštrumo, kad net įėjus į virtuvę nosį kutendavo. Taip pat jaučiasi bendravimo skirtumų. Lietuviai labiau tiesmuki, eina iškart prie reikalo, o, pavyzdžiui, turkai mėgsta pakalbėti.
Šiaulių rajono sporto bendruomenė metų pradžioje rinkosi į Metų sporto apdovanojimų šventę, kurios metu įteiktos nominacijos geriausiems rajono sportininkams, treneriams, sporto klubams, bendruomenėms ir asmenybėms, rėmusiems rajono sportininkus, įgyvendinusiems idėjas, susijusias su sportu. Šiemet apdovanojimai skirti pagal 18 nominacijų. Pauliau, jums atiteko nominacija „Metų jaunasis specialistas“. Ką Jums reiškia toks įvertinimas ir apdovanojimas? Kokių svajonių, susijusių su sportu, dar turite?
Kadangi viską darau iš meilės sportui, šiuo atveju krepšiniui, tai reiškia labai daug. Kai įdedi daug darbo, visada smagu gauti įvertinimą. Kita vertus, per daug apdovanojimo nesinori sureikšminti, nes sporte greitai viskas keičiasi. Dabar pasisekė, rytoj gali nepasisekti. Pagrindinis tikslas yra grąžinti meilę krepšiniui į savo gimtąjį miestą Kuršėnus. Tą ir bandome padaryti. Svajonių, susijusių su sportu, nėra – tiesiog gyvenu šia diena, darau tai, kas patinka, siekiu užsibrėžto tikslo, o kas bus ateityje – pažiūrėsim. Anksčiau šiek tiek galvodavau apie ateitį, bet pakeičiau mąstymo kryptį, galvoju tik apie tai, kas yra šiandien, kaip patobulėti būtent šiandien. Dar labai norisi padėkoti žmonai, kuri susitaiko, kad nemažai dėmesio vakarais skiriu krepšiniui ir tobulėjimui šioje srityje.
Jūsų gyvenime svarbią vietą užima sportas. Papasakokite plačiau. Ar sportas domino nuo mažens? Gal kažkas link jo pastūmėjo?
Šiuo metu esu Kuršėnų sporto klubo „Kristalas“ krepšinio komandos, kuri žaidžia Regionų krepšinio lygoje, vyriausiasis treneris. Apskritai sportas jau nuo 6 metų svarbus mano gyvenime. Pradėjau lankyti krepšinį, o vėliau taip nieko kito ir nebandžiau, net nenorėjau bandyti. Esu baigęs krepšinio treniravimą Lietuvos sporto universitete (LSU). Kad norėsiu stoti į šią specialybę, žinojau jau 10 klasėje. 2018 metais baigiau ir LSU sporto edukologijos magistrantūros studijas. Be krepšinio, taip pat patinka ir kitos sporto šakos. Kadangi LSU teko pereiti daug sporto šakų, jas pabandyti, tad visos man dabar atrodo savotiškai įdomios. Labiausiai patinka futbolas, kurį vasaromis ir pats žaidžiu. Poilsiui nuo krepšinio.
Kalbant apie laisvalaikį ir pomėgius, galima paminėti jūsų žmonos išleistą receptų knygą. Įdomu, kaip kilo mintis parengti kulinarinę knygą, kiek pačiam teko prie to prisidėti? Gal atskleistumėte savo firminį receptą?
Žmona visada norėjo išleisti knygą, bet nemanau, kad galvojo, jog tai bus receptų knyga. Viskas prasidėjo nuo tinklaraščio „Zuikio receptai“. Po to sekė pasiūlymas kurti receptus žurnalui „Tavo vaikas“, su kuriuo ji ir toliau bendradarbiauja. Pasiūlymas parašyti knygą buvo netikėtas. Aišku, pagrindinis įkvėpėjas buvo mūsų sūnus Matas. Teko šiek tiek prisidėti ir man prie knygos – gaminau pats keletą receptų. Be abejo, teko plauti daugiau indų (juokiasi). Visą pagrindinį darbą padarė žmona. Firminį patiekalą turiu – tai kepta lašiša grietinėlės ir citrinų padaže. Taip pat man asmeniškai labai patinka gaminti nesudėtingus sveikus desertus, kurių knygoje yra nemažai.
Dėkojame Pauliui už pokalbį!
