Dekanė Lina Garšvė: tarp filosofijos, lyderystės ir žmogaus pajautimo
Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetas šiemet mini solidžią sukaktį – 80-uosius gyvavimo metus. Pernai prie jo vairo stojusi socialinių mokslų daktarė, dekanė Lina Garšvė čia dirba daugiau nei dešimtmetį. Per šį laiką Lina matė ne vieną pokytį, tačiau svarbiausia vertybe ir šiandien įvardija tai, kas nesikeičia – gebėjimą išlikti žmogumi tarp žmonių.
Tikslas – išlaikyti žmogiškumą
Lina skaičiuoja, kad kaip filosofijos lektorė dėstyti fakulteto studentams pradėjo prieš 12 metų. Prieš tai tuometiniame Šiaulių universitete dirbo koordinatore Tarptautinių ryšių ir programų tarnyboje. Įstojusi į doktorantūrą, pradėjo dėstyti universiteto Filosofijos ir antropologijos katedroje, o apsigynusi disertaciją, atėjo dirbti į kolegiją. Paklausta, ar tuomet būtų patikėjusi, kad ateityje taps viso fakulteto dekane, Lina atsako filosofiškai:
„Man ateitis – nekontroliuojamas dalykas. Kai neprojektuoji lūkesčių, tai išlaisvina veikti dabar. Kai pasiduodi gyvenimo tėkmei, tau palengvėja ir gali tiesiog mėgautis gyvenimu“.
Paklausta, kas per daugiau nei dešimtmetį fakultete tapo didžiausiu iššūkiu, dekanė nevynioja žodžių į vatą.
„Kadangi esu filosofinės prigimties žmogus, man toje šiek tiek biurokratinėje sistemoje iššūkis netapti ciniku, išlaikyti kūrybiškumą ir laisvą sielą. Išlaikyti savo žmogiškąją prigimtį yra be galo svarbu, kai dirbi su kitais žmonėmis“, – neabejoja Lina.
Tai padaryti jai padeda kelionės, pačios žodžiais, kaip būdas praplėsti realybę ir pamatyti, kiek daug yra būdų pasaulyje būti žmogumi:
„Kiekviena kelionė yra kaip mozaika, kuri papildo realybės suvokimą. Neturiu mėgstamiausios aplankytos vietos ar svajonių šalies, bet man kelionėse svarbi gamta, jos didybė. Kai matai tai, kas sukurta gamtos ir palygini su tuo, kas sukurta žmogaus, jis pranyksta. Ateina amžinumo suvokimas: žmonės pasikeis, namai pasikeis, bet yra tęstinumas, kuris nesikeičia, turi savo didybės mastą. Niekada negali nuvertinti savo pirminio prado: esi vis dėlto gamtos kūrinys. Žmogaus sureikšminimas, individualizavimas, savęs pozicionavimas aukščiau visko griauna bendruomeniškumo dvasią. Tada visi tampa labai individualizuoti, nebelieka bendrystės“.
„Iš tuščio puodelio kito nepagirdysi“
Pasitikdama fakulteto ąžuolinį jubiliejų – 80-metį, jo dekanė neabejoja, kad nepaisant visų pokyčių ši vieta yra išsaugojusi savo pirmykštę savastį. „Neprisirišant prie daiktų, erdvių, fakultetas turi savo dvasią – kito žmogaus pajautimą. Tai yra išlikę, nepaisant to, kad šiuolaikinis studentas yra orientuotas į greitą rezultatą, labai individualus ir virtualus žmogus. Mes turime alumnų, kurie grįžta po 25-erių, net 50-ies metų po studijų, ir kalba, jog tebejaučia, kad čia žmogus žmogui yra draugas. Tai, ko gero, vienas iš pagrindinių variklių, varančių visuomenę į priekį ir šiandien“, – tiki pašnekovė.
Svarstydama, kiek sveikatos srities studijas besirenkančiam jaunam žmogui dabar svarbus pašaukimas, Lina atkreipia dėmesį į pasikeitusią pašaukimo sampratą:
„Dažnai kalbėdami apie buvimą sveikatos priežiūros specialistu, mokytoju ar net kunigu, galvojame apie pašaukimą. Tačiau kalbant apie pašaukimą sveikatos priežiūros srityje, pati pašaukimo samprata per pastaruosius 30–50 metų yra iš esmės pakitusi. Anksčiau pašaukimas buvo suprantamas, kaip pilnas atsidavimas savo profesijai, su kuria buvo visiškai susitapatinama. Neturėjimas asmeninio gyvenimo, nesibaigiančios naktinės pamainos, kad tik išgelbėtum žmogų. Šiandien pašaukimas – tai sąmoningas pasirinkimas padėti kitam žmogui, bet žengiant koja kojon su gyvenimo balansu. Šiandienos studentas tame pašaukime, sąmoningame pasirinkime mato ir save. Jam šalia to, kad padėtų žmogui, svarbu ir gyvenimo bei poilsio balansas, teisingas atlygis už darbą, teisingas ir moraliai atsakingas darbdavio požiūris į tave kaip į darbuotoją, kaip į žmogų, o ne tik kaip į resursą, kurį reikia išnaudoti iki pabaigos. Čia ateina tokia frazė į galvą „Iš tuščio puodelio kito nepagirdysi“. Tam, kad galėtum duoti kitam, turi pasirūpinti ir savimi. Šiuolaikinis studentas ar jau jaunas specialistas, išėjęs į darbą, kas džiugina, jau rūpinasi ir savo psichine, ir emocine sveikata. Nes iš tiesų sveikatos priežiūros srityje, socialiniame darbe yra nuolatinis darbas su žmogumi, balansuojant tarp gyvybės ir mirties. Turi išlaikyti ir savo emocinį, psichinį balansą, nes kitaip galimas didžiulis profesinis perdegimas“.
Pandemija parodė, kad laikas ir erdvė studijų procese tampa vis mažiau svarbūs.
„Studentas šiandien nori būti bet kurioje vietoje, bet kuriuo laiku. Tai iššūkis akademiniam personalui, kuris priklauso kitai kartai. Peržengti savo įgimtą, kažkokį tradicinį žinojimą, jį pakeisti kitu. Tas nepatogumas, arba tu jį priimi, arba atmeti, bet tuomet užprogramuojami įvairūs konfliktai“, – pasakoja pašnekovė.
Kitas pokyčių fakultete pastebėjimas – technologiškai stipriai patobulėjusios laboratorijos:
„Kai mūsų aplankyti ateina alumnai, čia 1976-aisiais ruoštos buvusios medicinos seserys, medicinos felčeriai, slaugos kabinetuose jie dar randa tokį istorinį archyvą, iš ko jie mokėsi prieš 35, 50 metų. Kai jie dalijasi prisiminimais, mes rodome savo inovatyvias simuliacines laboratorijas, kuriose galima simuliuoti įvairius klinikinius atvejus, naudojant naujausias IT technologijas... Jie sako: „Čia kosmosas“. Mes ir kineziterapijos studijoms fakultete turim tokių įrenginių, kurių Lietuvoje net nėra“.
Kai galia tampa ne tikslu, o priemone
Linai, kaip dėstytojai, labiausiai įsimena nekomfortiški studentai, įsitraukiantys į nepatogias diskusijas. Svarsto, gal taip yra todėl, kad pati mėgsta būti nekomforto zonoje. Studentams ji dabar dėsto sociologijos dalykus, kurių metu aptaria, kaip per sąveiką su kitu žmogumi kuriame tam tikrus savo suvokimus.
„Man patinka ne tie studentai, kurie daug šneka, bet tie, kurie leidžia sulaužyti savo nusistovėjusias dogmines nuostatas; tokie žingeidūs, norintys iš esmės ne tik ateiti ir atsėdėti paskaitas, bet ir kažką savyje pakeisti. Kurie užsidega, ateina po paskaitos ir sako: „Aš dar po to išėjus galvojau apie tai, ką pasakėt, pasidomėjau, pasiskaičiau ir man labai surezonavo, užkibo. Ir dar šeimai parėjus papasakojau“, – vardina.
Ji prisipažįsta, kad ir studentai, ir bėgantys metais, net besikeičiančios pozicijos keičia ją pačią:
„Kiekviena patirtis, kiekvienas iššūkis, tam tikros pozicijos tave irgi keičia. Tavo santykį su žinojimu. Kai dirbau lektore, buvau atsakinga tik už savo profesinį žinojimą tam tikroje srityje. Dabar, kai tenka būti vadove, neužtenka tik žinoti pačiam, turi įgalinti ir kitų žinojimą, ir mokėjimą veikti“.
Lina prisimena, kad tik atėjusi į fakultetą kaip jauna dėstytoja į akademinį pasaulį žvelgė jį šiek tiek romantizuodama: degančios studentų akys, pats dėstymas – savotiškas įrankis kitam jaunam žmogui formuoti suvokimą. Vadovo pareigose susidūrė su finansų išteklių valdymu, žmogiškųjų išteklių valdymu, vadybinių procesų valdymu, akreditavimo procesais.
„Ta sistema mane suformavo tokiu pragmatišku humanistu. Kai galia tampa ne tikslu, o priemone apsaugoti ir išlaikyti tai, kas morališkai svarbu žmogiškajai prigimčiai“, – prisipažįsta dekanė.
Bėgant metams, keitėsi ir Linos santykis su laiku. Švietimo sistemoje gyvenama nuo rugsėjo iki rugsėjo. Kiekvienas dėstytojas žino, kad laikas labai fragmentuotas: nuo vienos sesijos iki kitos sesijos, nuo rudens iki pavasario, labai viskas aišku ir suskaičiuota.
„Dabar mano santykis su laiku yra pakitęs, laiko ribos ištirpusios. Kaip vadovės mano tikslas yra ne nuo konkrečios datos iki konkrečios datos. Galvoju apie ateities kartas, kurias ruošiame čia, Sveikatos priežiūros fakultete. Tai yra tas neapčiuopiamas laikas, kurio pati gal net ir nesulauksiu. Ir tada tu veiki čia ir dabar. Profesija yra tik mūsų atliekamas vaidmuo. Šiandien aš jį galiu atlikti, rytoj nebe. Klausimas tik: kai eisi tuo keliu atgal, ar tave dar tie žmonės norės sutikti?“, – toliau filosofuoja Lina.
Jos kasdienybėje vietos lieka ir mažiems džiaugsmams. „Ką sužinoję apie Tave studentai nustebtų?“, – pasiteirauju. „Oi, nežinau net, gal, kad man patinka guminukai“, – šypteli.
Ir čia pat surimtėja:
„O jei paklaustum, kodėl studentai turėtų rinktis studijas Šiaulių valstybinėje kolegijoje, gilias tradicijas turinčiame mūsų Sveikatos priežiūros fakultete, pirmiausia pasidžiaugčiau, kad tokias studijas besirenkantys apskritai yra gyva Šiaulių regiono arterija. Kodėl jie turėtų ateiti pas mus? Nes tai profesija, specialybė, kurią įgiję išmoksta ne tik išgydyti kūną ir sielą, bet išmoksta ir gyvenimo meno. Jau kalbėjom, kad dabar svarbus ne pašaukimas, bet sąmoningas pasirinkimas. Taigi šios studijos – sąmoningas pasirinkimas būti su žmogumi, arčiau žmogaus ir dėl žmogaus“.
Kalbino Marina Visockienė
